Vaikai ir knygos

Kas yra knyga?
Kokias knygas verta skaityti?
Ką daryti, kad skaitytų vaikai?
Kokias knygas vaikams užrodyti skaityti?
Kiek skaityti?
Kodėl skaityti?

Atraskite savo atsakymus?
Leiskite vaikus atrasti jų atsakymus?

Gal šie informatyvūs video padės Jums.

Pirmasis štai čia.

Antrasis štai čia.


Lai knyga būna draugu, su kuriuos norėtume susitikti iš širdies.

Ramunė

Kaip galima vaiką paskatinti veiklai?

Kartais suaugęs prisigalvoja sau visokios veiklos, o darbuotis vienas nenori, todėl pradeda reikalauti, kad visi aplinkui darbuotųsi.

Kai norime su vaikais gyventi darnoje ir jiems užrodyti savarankiškumą, pareigą, atsakomybę, valingumą, bendradarbiavimą bei norą darbuotis, verta ieškoti daug įvairių būdų, kurie nesikerta su padorumu, bet kartu duoda laukiamų rezultatų.

Gal prisimenate laikus, kai mus vaikystėje tėvai prievartaudavo kažką daryti, o kai klausdavome - kodėl būtinai dabar?, gaudavome grubų atsakymą - nes aš irgi dabar darau ar pan.
Sakau, kad yra ir gerų patirčių, bet autoritarinis auklėjimos stolius pilkina gyvenimą daugelyje šeimų.

Visų pirma, svarbu atsakyti į klausimą, kodėl mes vaiką norime viso to išmokyti?
Gerai, kai galvojame apie vaiką - nes jam tai atneš gyvenime naudos.
Tai - vienintelė pagrindinė priežastis, dėl kurios verta vaiką mokyti bet kokių dalykų.

Auginančios mergaites mamos galėtų pagalvoti, kokios jos bus namų jaukumo kūrėjos, kaip joms geriau būtų susiorganizuoti tvarką namuose. Atkreipiu dėmesį - susiorganizuoti tvarką, bet nedaryti už visus visko. Nerekomenduoju auginti viską darančių tarnaičių, nes tai nepadeda moteriai tapti laimingesnei.
 Ar linkite savo dukroms vyrų, paskui kuriuos reikia eiti iš paskos? Tokių vyrų, kuriems kojinės gimsta spintoje, o jei ten jų nėra, vyras patiria šoką?
Auginančioms sūnus verta susimąstyti, ką jis turėtų pasidaryti dėl savęs, kad nepriklausytų nuo jį aptarnaujančios moters. O rinktųsi moterį, kurią myli - net jei ji nelygintų marškinių, neskalbtų rūbų, nedarytų valgyti. Juk taip gera gyventi su laiminga moterimi, kuri būdama laisva daug ką daro iš meilės vyrui. Linkiu vyrams ieškoti ne patogių sau moterų, su kuriomis jiems negresia augimas, bet moterų, kurios gyvena savo gyvenimą ir juo dalinasi kaip savo didžiausia dovana su vyru, kurį pasirinko pati.



Kaip galime veikti kartu?

1. Būkime veikimo pavyzdžiais, net kai esame tik stebimi. Dažnai veikiame savo laisva valia. Stebintys vaikai mielai prisijungia savo laisva valia. Niekas mums neliepia daryti vienus ar kitus dalykus. Neskubėkime liepti vaikams, o sulaukime jų vidinio noro veikti kartu. Jis vertingesnis vaikui už mūsų greitąją dresūrą. Nes ten, kur prasideda prievarta, auklėjmas ir ugdymas baigiasi. Prievarta prasideda, kai vaikas nesutinka, prieštarauja, pyksta. Jei vaikas atsisako kažką daryti, arba mes sugebame vaiką įtikinti ir jis pakeis nuomonę, arba pradedame jį prievartauti. Pastarasis momentas - labai nemalonus. Todėl labai svarbu kurti savo kūrybinį pedagoginį procesą, būti vaiko patikimu draugu ir laikant jį lygiaverčiu partneriu, kviesti jį draugiškam bendros veiklos aktui.
2. Įgarsinkime savo mintis, pvz. pirma išsiurbsiu kilimą, o vėliau išgersiu puodelį skanios kavos.Ir šiaip jau rekomenduotina bent kartais garsiai mąstyti, kad vaikai matytų mus iš vidaus, t.y. matytų, kodėl priimame vienus ar kitus sprendimus. Kai vaikai matys situacijos kontekstą, kurio jie patys neįžvelgia, jie taip pat galės priimti adekvatesnius sprendimus savo laisva valia. Stebiu situacijas, kai suaugę, tyliai sau pamąstę, kažką liepia vaikams. Vaikai stovi nesupratę ir nebūtinai paklūsta. Suaugęs pyksta. Taip elgiasi suaugę, kurie turi nuostatą - tu nemąstyk, o daryk, ką tau sakau. Bet taip auginami paklūstantys kariai, o ne stiprios pilnavertės asmenybės. Todėl verta mokytis trumpai įvardinti vaikui kontekstą ir tuomet prašyti vaiko kažko. Tai nėra patogu, nes keisti savo įsitikinimus ir įpročius vardan mažo žmogaus - nėra įprasta, bet tai labai vertinga. Aš esu visai kaip vaikas - mąstau, todėl prieš paklusdama dažnai klausiu. Ir ką Jūs sau galvojate? Man 34 metai, bet net ir aš sulaukiu pasipiktinimo iš kitų suagusiųjų, kuriuos apėmusi valdymo ir kontroliavimo manija. Tokiams suaugsusiems siūlau nusipirkti šunį, geriausia pliušinį, arba kokį apps atsisiųsti su šuniuku ir jį dresiruoti visais įmanomais būdais :)
3. Gyvendami kartu veikime kartu. Suaugę kartu kažką daro, net kai jie tik stebimi mažųjų akyčių. Mamos dažnai skundžiasi, kad vyrus reikia stumdyti it pufikus, kad jie kažką padarytų. Verta susimąstyti, kokį pavyzdį toks pufikas rodo vaikams, nes jei vyras šeimoje moteriai į prašymą sako TUOJ, moko tą patį daryti visus aplinkinius. Tad būkime atsakingi savo artimiausioje aplinkoje. Ir moteris būtinai turi pasidalinti šia informacija su vyru, kad ir kaip būtų nepatogu ar nesmagu.
4. Organizuokime pasikalbėjimus čia ir dabar apie bendras veiklas. Pvz. atvažiavusi į sodybą kelioms dienoms su sūnum sakau - reikia pasirūpinti gėlėmis, reikia sugrėbti žolę, išvežti krūvas, o poto galima bus ir pasilinksminti; ką tu norėtum daryti?; aš mielai grėbsiu, nes man labai patinka grėbti, ką renkiesi tu? Aš siūlau, todėl neprievartauju vaiko tą daryti tuoj pat. Jei vaikas dabar atsisako prisidėti, sakau: tuomet aš einu viena, kai tu persigalvosi, man bus smagu, nes greičiau pabaigę būtinus darbus, greičiau pradėsime ilsėtis kartu..... nes aš viena ilsėtis tai nenoriu... Neseniai patyriau tokią situaciją: vaikas IŠ KARTO neprisidėjo, schema reakcijos buvo tokia pati, po 20 min užėjau į kambarį ir radau jį skaitantį, sakau - o, skaitai.... Jis man sako: kai baigsiu, ateisiu pas tave. Sakau - kaip smagu, lauksiu. Kai vaikas atėjo, pripūtė didžiojo karučio ratą pats vienas ir suvežiojo mano visas pirgrėbtas krūvas ten, kur reikia. Aš pasijutau galinga. Nes jis savo laisva valia priėmė gerą sprendimą. Tariau: tu priėmei gerą sprendimą, sūnau, koks tu jau didelis vyras. Ačiū. O jis man atgal: mama, tai aš gi darbo vaikas :) Aš mėgaujuosi tokiu auklėjimu būdu. Nes toks jis duoda rezultatų be prievartos. Pagalvokite, kaip Jūs kviečiate vaiką darbui? Jei kvietime yra bent kiek prievartos, dangumi dar kvepiantys vaikai tą pajaučia ir priešinasi. O tai ne į naudą nei vaikui, nei suaugusiajam. Ignoruoti vaiko pasirpiešinimo, net jei mes teisūs, negalime. Mes visuomet turime pasirinkimą ir daug daug alternatyvų. Aš tuo tikiu. Nes nuolat žaidžiu gyvenimą su iššūkiais ir darau savo ėjimus, kurie būna ir sėkmingi, ir nesėkmingi.
5. Organizuokime nuolatinius pasikalbėjimus apie KIEKVIENO gyvenančio kartu veiklas bendram labui. Pritaikykime SUSITARIMĄ.

ką reikia padaryti, kad visiems būtų gerai?  - surašome viską, pvz. kad būtų daiktai neišmėtyti
kas tą darys? - pvz. kiekvienas pasirūpina savo daiktais, o jei kam reikia pagalbos, prašo jos
kada tą darys? - pvz. daiktus susideda dienos pabaigoje ar pan.
Vienas kitam priminkime apie susitarimą, bet jei susitarimo nepaisoma - reikia tartis iš naujo.
kai namuose gyvena suaugę, kurie nėra pavyzdiniai tvarkos žmonės ir patys palieka po savęs betvarkę, vaikus išmokyti tvarkos bus itin sudėtinga, nes vaikai nuolatos matys skirtumą tarp to, ko reikalaujame iš jų ir tarp to, ką darome mes patys. Kartelę kelkime sau, o poto padėkime augti vaikams. Taigi - auklėkime save auklėti vaikus.

Ramunė

Vasaros stovykla visai šeimai apie vaikų ugdymą

Kviečiu į vasaros stovyklą visai šeimai apie vaikų ugdymą ir Mokytojo ieškojimą savo gyvenimo kelyje.

Humanistinės pedagogikos asociacija liepos 23-25 dienomis organizuoja antrąją vasaros stovyklą "Aš mokinys, ieškantis Mokytojo".

Visa detali informacija www.kirnes.lt

Kodėl ten verta būti?
1. Galima atvykti su vaikais.
2. Iki pietų vaikams bus siūlomos įdomios veiklos.
3. Po pietų meistriškumo pamokose bus galima dalyvauti ir su vaikais.
4. Daug praktikuojančių humanistinę pedagogiką bus vienoje vietoje.
5. Naujos pažintys įkvepia pokyčiams.
6. Buvimas su bendraminčiais stiprina.
7. Pirmą vakarą šoksime ir dainuosime.
8. Antrą vakarą plauksime baidarėmis.
9. Trečią vakarą būsime jau namuose :) 
10. Aš ten būsiu :)

Ramunė

Netrukdykime vaikams veikti arba Kaip vaikai gali kurti?

Sūnus pagaliau gavo išsvajotas detales konstravimui.
Išsidėliojo jas visas, daviau dėžutę ir "visai neturėjau laiko" pagelbėti sūnui veikti su jo nauju konstruktoriumi.

Stebėjau, kaip ir ką jis daro.
Mėgavausi ir juokiausi.

Kokius 10 kartų ketinau paklausti, ką jis čia konstruoja.
Kokius 10 kartų norėjau pasakyti, kad tu pirma sugalvok, ką darysi, pažiūrėk, kaip ir ką čia pjauti reikia, ir tik poto pjauk, nes atrodo, kad jis pjauna bet kaip ir bet ką.

Aš susilaikiau.
Nes neskaitau kito minčių.
Nes aš tikiu, kad kūryba gali būti labai įvairi ir nebūtinai ji turi vykti pagal mano scenarijų.
Nes aš manau, kad kitas irgi turi smegenis. Tik ne mano, o savo.
Nes aš noriu, kad kurtų vaikas, o ne aš.
Nes aš linkiu jam patekti į Flow būseną.
Nes aš tikiu, kad vaikas pasakoja apie savo kūrybinį procesą tada, kai nori.
Nes kartais vaikus tiesiog būtina palikti ramybėje.
Nes aš juo pasitikiu ir man smagu stebėti šį procesą.

Man pavyko.

Pasakiau 1 sakinį dėl detalių galimybės prakristi po terasa.
Pasakiau 1 sakinį dėl pirštų pasaugojimo nuo peilio ašmenų.
Visa kita nebuvo esmė.

Man džiugu, nes vaikas mėgavosi procesu ir buvo labai patenkintas savo rezultatu.
Aš tikrai nustebau :)
Nebūčiau pamaniusi, kad jis, atordytų, padrikai beveikdamas, galvoje turėjo tokią sistemą, kurioje daug simetrijos. Net jei ji realybėje ir nebuvo simetriška.


Vaikas įsijautęs pasakojo, kad čia bus Vuolisas, robotukas.
Paklausė manęs, kur gali gauti kiaušinių dėklą.
Pasakiau, kur, bet jis, mano supratimu, per greitai atsinešė.
-Pala, o kur kiaušiniai likę?, -paklausiau aš.
-Šaldytuve, -atsakė vyrukas.

Dieve, pagalvojau, kaip gerai, kad mokausi pasitikėti vaikais.
Dieve, koks jis jau didelis.
Ir kada jis čia taip spėjo susigaudyti, kad jei paimi dėklą nuo kiaušinių, tai kiaušinius valia padėti kur nors ten, kur jiems ir vieta. O aš gi to nemokiau. Kaip gi jis išmoko? :)

Kaip gi vaikai išmoksta mąstyti? :)

MĄSTYDAMI :)

Nuliūdau.
Nes dauguma suaugusiųjų būtų kamantinėję, ką, kodėl ir kaip jis daro.
 O jei neturi plano - tai tu visai nieko ir nepadarysi.
Nes būtina iš karto viską susiplanuoti, kaip ir kas bus.
Bet ar tai kūryba?
Ir kas sakė, kad viskas turi vykti pagal planą?
Nes taip saugiau?
Kam?
Kiek berniukų prieš pradedant veikti išgirsta PALAUK.
Aš sakau, kad jie turi teisę į veiskmą iš karto ir mokėjimą sustoti kryžkelėje, padaryti STOP ir veikti toliau pamąsčius.
O su metais iš tokių berniukų su iniciatyva užauga dideli vyrai, kurie milisekundžių greitumu sugeba apžvelgti visą "žemėlapį" ir labai greitai priimti sprendimą.
Yra ir vaikų, kurie būdami mažame kūne, apžvelgia savo patyriminį žemėlapį ir greitai padaro sprendimą.
O mums atrodo, kad jie elgiasi neapgalvotai...

Mąstymas nenutrūkstamas procesas.
Kai tik sakome, palauk, dar padaryk pirma tai ir tai, pasiruošk konstravimui etc, tai jau esame MOLAIS.
MOLIAIS...

Tokius ir panašius dalykus vaikai girdi ne tik namuose, bet ir darželiuose bei mokyklose.
Šiuos inkaravimus ir vaizduotės užmušėjus reikia rauti it piktžoles iš visų mūsų galvų.

Fui. Kaip mane pilkina tokie suaugusiųjų pabambėjimai.
Suprantu tik viena: jie nekalti.
Nes juos, kai jie buvo maži, kažkas uždarė į labai mažą erdvę ir pasakė - tu toks.
Ir jie tuo patikėjo.
Ir tiki.
Ir tiki tol, kol nepabunda.

Ei, aš truputį pabudau :)

Budinkimės. Tai gali padėti :)

Man pavyko nesugadinti nuostabaus proceso, kuris su mano įsikišimu dėl ne esmių, nebūtų toks, koks jis buvo.



Sūnus pasakė beje: močiutė net nebūtų leidusi man taip pjaustyti :)
Aš tik parodžiau, kas gali būti pavojinga.


Žaidžianti,
Ramunė

Mama, kodėl mergaitė negrė arba Kaip valia užrodyti vaikui pasaulio įvairiapusiškumą

Neseniai parduotuvėje su sūnum stovėjome eilėje. Už mūsų į eilę atsistojo jauna moteris su simpatiška tamsiaode, tokia mulatiško tamsumo arba šviesumo, mergaite. Mano sūnus pakankamai garsiai paklausė:
-Mama, kodėl ši mergaitė negrė?
Papasakojau, kad gali būti, kad šios gražios mergaitės tėvelis taip pat turi tamsią odą, todėl mergaitės oda yra kur kas tamsesnė nei mūsų. Bet tokios odos žmones vadiname tamsiaodžiais, o ne negrais.

Iš už nugaros jauna mama, bevartydama akis savo, greičiausiai, mamai, kuri taip pat stovėjo šalia, garsiai ir piktai pareiškė:
-Va čia tai iš karto matosi žema kultūra, kai vaikas vadina kitą negru.
Toliau bambant mamai, vyresnioji moteris griežtai kartojo:
-Tylėk. Tylėk, sakau tau.

Pasakiau mamai:
-Sveiki. Mano sūnui tik penkeri. Tikiu, kad jis į šį žodį nieko blogo neįdėjo, nes tiesiog tik taip girdėjo apie tamsaus gymio žmones. Juk Jūs suprantate, kad vaikai nebūtinai žino tai, ką žinome mes, suaugę? Bet mažiau žinodami jie netampa mažiau kultūringais.

Aš susimąsčiau: ar tas žmogus, kuris kažko nežino, jau durnas? Tas žmogus, kuris naudoja žodį be jo jokio prieskonio žeminančio dėl nežinojimo - jau žemos kultūros? Taip liūdna dėl visų šių autoritarinės pedagogikos palikimų.

Juk taip svarbu padovanoti žmogui galimybę pakeisti nuomonę, praplėsti akiratį, pažinti...
Padovanoti galimybę paaugti.
Tai nieko nekainuoja.
Taip ir mokome vienas kitą.

Pažvelgiau dar...
Nežinau, ar ypatingo grožio ir švelnios išvaizdos mergaitė suprato lietuviškai, bet jei jos mama taip reaguos į visus klystančius dėl vaiko akivaizdaus išorinio  išskirtinumo Lietuvoje, tai tik laiko klausimas, kada vaikas pradės galvoti, kad ji kažkokia ne tokia, kad išorinis išskirtinumas labai svarbus ir pan. O jei dar šalia bus kitų suaugusiųjų, kurie "negro" gyvo akyse nematė...

Vakare pratęsėme diskusiją su draugu... Nuo kada žodis "negras" jau reiškia rasizmą? Nuo kada jis nevartotinas? Prisiminėme, kad dar yra žmonių, kurie vietoj negalės vartoja žodį invalidas. Juk tai tik švietimo stoka arba nepersiorientavimas pagal dabartinį laikmetį, dabartinį žodyną.
Ir tai, kad žmonės naudoja jau ne tinkamus žodžius, rodo, kad nespėjo žmonės pasikeisti.
Dar nespėjo.


Manau, kad kai tik mama priima savo vaiką tokį, koks jis yra, atsiranda daug erdvės pristatyti jį pasauliui ramiai, tvirtai, su meile kitam, su pagarba nežinančiam.

Tai čia tik odos spalva. Ir labai graži mergaitė.
O jei tai būtų negalė...
Ir pyktų mama, kad pirmą kartą pamatę tokį išskirtinį vaiką, vaikai drąsiai užduotų klausimus dėl jo kitoniškumo.
Čia mes suaugę norime apsimesti, kad nėra to, kas iš tiesų yra. Arba atvirkščiai.

Mokykimės priimti save ir kitą tokius, kokie jie yra.

Linkiu tai mamai ramybės širdyje turint tokią nuostabią mergaitę.
Lai tik ji žino, kas yra jos dukra jai.
O kas ji kitiems - ne tiek svarbu.

Su meile,
Ramunė

Kodėl mano automobilis purvinas arba Užvakar dienos atradimas

Mano automobilis dažnai būna purvinas.
Kodėl?
Neturiu laiko laukti kažkur, kol jį išvalys.

Užvakar bičiulis FB pakomentavo vieną straipsnį taip:
tai pirmas užsakomasis straipsnis, kurį jam buvo įdomu skaityti.

Visų pirmą, tai buvo neužsakomasis straipsnis. Užvakar tai sužinojau.
Bet užvakar dienos atradimas buvo ne tas.

Kol aš dirbau vienoje šeimoje, mano automobilį valė iš išorės ir vidaus ten, kur jis stovėjo.
Ir aš supratau, kad ir aš turiu šansų savo automobilį išlaikyti kur kas švaresnį, nes neatiduodu laiko papildomai tam, kad jis būtų švarus.

Pagalovojau apie mamas, kurios pyksta, kai vyrai nepasirūpina jų automobilių švara, o jos su lėliukais visai neturi tam laiko ir galimybių.
Bet jei mama išeitų valandai - dviem pasivaikščioti su vaiku, o tuo metu jos automobilį valytų, ji turėtų švarų automobilį, o su vyru galėtų praleisti kartu laiką kur kas kokybiškiau.
Tik įsivaziduokite: atvažiavote į parduotuvę, ramiai valandą ten apsiperkate, o tuo metu plauna Jūsų automobilį.

Gerai jau gerai, pasakysiu, kas tai daro.

Pristatau užvakar dienos atradimą :)

ŠTAI

Man labai patiko, nes:
1. išvalė tvarkingai
2. nesugaišau tam papildomai laiko
3. man patinka vandens taupymas, nes jo Žemėje turime tik tiek, kiek turime
4. tai gali tikti ir patikti daugeliui mamų
5. ši paslauga nevagia iš manęs laiko


"Užsakomasis" straipsnis čia.

Nežinau, ką šie jauni ir drąsūs žmonės sugalvos žiemai, bet kokia nors pati išsidedanti palapinė, abgaubianti automobilį būtų visai nieko :)

Dalinkimės atradimais, kurie gali mus pradžiuginti

Švarios mašinos savininkė,
Ramunė