Kai mamai sunku su vaiku: ką daryti?

Savaitę laiko rašiau priėjusi vieną laišką vienai mamai vienam mamų klube.

Ji atvirai ir drąsiai pasidalino savo sudėtinga situacija, kurioje 4,5 metų vaikas šėlioja visaip, pyksta. Vyras kaltina ją nuauklėjimu.

Parašiau ir palengvėjo.

Dalinuosi.

2015-11-05

Aš nežinau nieko.
Labiausiai atsibodo mokyti kitus ir būti mokomai.

Rašau, nes man taip norisi. Skaitydama apie Jūsų gyvenimo epizodus, šį bei tą dar kartą supratau apie save, savo vaikus ir gyvenimą. Ačiū Jums labai!

Man būna gerai, kai klausausi savo širdies, savo vidaus.

Išverkiu viską, dėl ko pykstu, dėl ko bijau ir jau tada išgirstu, ką man reikia padaryti dėl savęs.

Vis dar būna nedrąsu daryti kažką dėl savęs.

Vis dar žaidžiu seselę ir gydau kitus aplinkui.

Bet visada taip nebus. Vis dažniau save sustabdau, kai dar ir dar kartą ruošiuosi bėgti prie kito suaugusiojo, nenorinčio užaugti, su deguonies pagalve, nes jam - blogai. Jam ir turi būti blogai. Nes tik tada, kai labai blogai, sudega visi marazmai, kurių mes pilni. Vadinasi, mes turime eiti į situaciją iki galo. Eiti iki tos ribos, kur jau labai labai ne kas. Su vyrais, su tėvais, su vaikais, su savim. Nes gyvybei pavojus negrės, mes tik BIJOME. Bijome kitus palikti nepatenkintus. Jau geriau - save :)

Mane labai erzina visokie pamokymai, kaip valdyti vaikų charakterį, kaip auklėti juos, kaip jiems brėžti ribas ir t.t. ir pan. Kaip užžaisti vyrą, kad jis suprastų, ką reikia daryti  :)

Toks viduj pyktis sukyla, kad norisi pašūkauti.

Kai norisi, ir pašūkauju. Ir grėsmės gyvybei nuo to nekyla niekam :)

Vaikui 4,5. Ir jis jau turi problemų?

Ne. Čia tik aš turiu problemų. Aš - mama, moteris. Kokių?

Vat šitą ir reikia išlukštenti. Vaikas pasitarnauja man. Jis rodo išoriškai tai, ko aš neišlukštenu.

Vaikas visada turi rimtą priežastį savo emocijoms. Ypač toks mažas.

Jis gi visas mano lauke.

Kai aš pykstu, mano aštuonmetis vis dar kartais išeina iš savo ašies.

Kodėl?

Nes jis jautrus.

Jis ryšyje su manimi.

Nuolatiniame, neapčiuopiamame.

Ir tuomet klausiu savęs:

o su kuo ryšyje aš?

Ar esu ryšyje su savimi?

Kas kelia man pyktį?

Ir vėl pajaučiu - per mažai pamylėjau save.

Aš ne apie egoistinę meilę, kai kiti man - dzin.

Aš apie sveiką meilę sau.

Manęs niekas nemylėjo taip, kaip aš jaučiuosi verta.

Tėvo neturėjau taip, kaip verta, 36 metus nežinau, ką reiškia turėti tvirtą petį šalia, apsaugą, globą.

36 metus nežinau, bet visą prieš tai gyvavimą - žinau. Todėl jaučiu, ko noriu.

Mama buvo ir yra tokia maža, kad man teko būti didelei.

Net kai nenorėjau.

Man 36 metai, o neleidau sau būti vaiku, kai buvau vaikas.

Ar galėjau leisti?

Ne, mane gi tramdė.

Dabar netramdo.

Tiesa, dar bando.

Skaudindami.

Patys artimiausi.

Pirmasis vyras nežinojo, ką reiškia mylėti moterį, kurios nemylėjo tėvas.

Jis ir pats neatmylėtas iki galo vaikas.

 Antrasis vyras irgi nežino, ką reiškia mylėti moterį, kurios nemylėjo tėvas.

Visi aplink stokoja meilės - aš pačiame centre.

Todėl ir rūpintis turiu savimi.

Kai atveri kažkam širdį, tai tik jie ir gali į ją durti.

Kitų durklai širdies nepasiekia.

Kartais žiūriu į vaikus ir pavydžiu - jie tike daug sau leidžia.

O aš?

Bijau, nemandagu, aš gi išauklėta.

Prisimenu, leidau sau šį bei tą vienoje paskaitoje ir tapau persona nongrata viename mamų klube. Juokinga, ar ne?

Ne. Nejuokinga. Absurdas.

Tik jis gyvena ne manyje, o šalia manęs.

Gavau atsiprašymo laišką su paskutiniais žodžiais: pasimelsiu už Jūsų šeimą.

Kokia puikybė, koks susireikšminimas.

Ar man dėkoti?

O gal pažaisti ir toliau atleidėjos žaidimą?

Prieš dar tai kaltę išpirkus.

Kai bijome pačios savęs, kiti, laisvesni, mums yra labai nepatogūs.

Ypač vaikai.

O mes juos vis baudžiame ir baudžiame.

O jei aš galėčiau savo skausmą, neviltį parodyti emocija, kas tai būtų?

Ar ne puodus mėtyčiau?

O kai esu pervargusi, nes esu nuolat atsakinga už du vaikus ir dar už daug ką mintyse ir nesulaukiu pagalbos iš šalia esančio kito vyresnio už mane - ne tik puodus norėčiau pamėtyti, bet ir su lopeta vožtelti tam kitam, kad atsipeikėtų. Ar tą darau? Ne. Ką žmonės pasakys :) Aš gi psichologė.

Einu ir paverkiu. Kai stoviu po dušu. Išlieju, atsigaunu, pagydau sielą.

Kai išverkiu, nes nežinau, kaip toliau, nurimstu.

Ir ateina tas žinojimas.

Ir tada jau būna mažiau baisu.

Rizikuoju kaskart klysti.

Esu pažeidžiama.

Bet gerąja prasme.

Nes visuomet esu unikali.

Visuomet esu aš tikra.

Einu kalbuosi su žmonėmis, kurie man nėra patogūs.

Jie neguodžia manęs, jie mane supranta.

Atjaučia, neatstumia.

Ir toliau myli - va kas svarbiausia.

Kad ir ką aš bepadaryčiau - jie mane myli ir nenurašo.

O kaip gi vaikai?

Kai nurimstu,  tada galiu širdimi pajausti, ką galiu padaryti dėl savęs, dėl vaiko, dėl vyro.

Ir dar pajaučiu, ko geriau nedaryti.

Apsiraizgėme pataikavimų voratinkliuose.

Vyrus kaip lėliukus saugom nuo visko.

Ieškom kelnių, triusikų, nes...

Mažiukas, nesusiras pats.

Neužduodam jam nepatogių klausimų, nes nuotaika jam suges.

O aš gi noriu, kad šypsotųsi manekenas šalia.

Realiai tai aš nenoriu.

Aš noriu tik savęs tikros.

Nes bet koks savęs išdavimas su metais pradeda kelti vis didesnį skausmą.

Ir augam pačios. Vietoj gražaus moteriškumo, dažnai užsiauginam vyrišką protą.

Ir tikram biologiniam vyrui pradedam nebepatikti.

Nes nebemokam būti moterimis iki galo.

Iki pat galo. Su viskuo.

Netrukdyk man gyventi, tu mane užp....., tu visada geriau žinai nei aš...

Ar tai suaugusiojo kalba?

Kiek kartų esame pasiruošusios tai išgirsti?

​O jei jis taip tik galvoja, bet nepasako, kaip jūs manote, kas visa tai įvardina?

Vaikai. Taip, vaikai. Teršdami patys save. Pykdami taip stipriai, net nesuvokdami, kodėl.

Vaikai kelia maištą mūsų akyse, kad mes pagaliau prabustume.

Ar dar norisi pasakyti, kad vaikas turi problemų?

O gal reikia prisipažinti, kad vyras ir moteris nežino kaip gyventi kartu?

O iš kur mums žinoti?

Iš kartos į kartą tęsiasi skyrybos, grubus elgesys su moterimis ir vaikais, infantilumas.

Iš kartos į kartą tęsiasi neteisybės.

Kas jas turi transformuoti?

Mes.​

Kai būna sunku, pagalvoju, ką man pasakytų Šalva Amonašvilis, kurį labai gerbiu ir labai myliu.

Pafantazuoti tik galiu, bet jis, manau, paklaustų:

kaip tau atrodo, ką jaučia tavo mažo vaiko širdelė? Kas joje vyksta? Kai matai, kad vyksta, ką gali greičiausiai padaryti?

Ir gaunu vis tą patį atsakymą - duok meilės.

Ne mokyk, ne auklėl, o mylėk.

Pa my lėk.

Ir tik poto gali ką nors pasakyti, patarti. O geriau - patylėti.

Aš atsibodau sau, kai būnu visažinė.

Juk žinau, ką geriau valgyti, kaip geriau žaisti.

O vaikas ką?

Paklusta. Nes myli.

Ar ilgai?

Mylės - amžinai.

O paklus - iki dar vienos padidėjusios savarankiškumo bangos.

Neturi vaikai krizių.

Vaikai turi tik krizių ištiktus tėvus.

Mamas, kurios bijo pačios savęs, neišleidžia iš savęs nemalonių emocijų, nes kažkas pasakė, kad tai - blogai.

Tėvus, kurie apsimeta racionalūs, nes irgi neišleidžia iš savęs jokių emocijų. Nes emocijos - tai ne vyriška.

Ir tuomet gyvas tikras pulsuojantis vaikas - problema.

Kviečiam psichologą :)

Užaugti reikia.

Skubiai reikia užaugti.

Vaikui bloga nuo tėvų, suprantat???

Man taip sublogsta, kai tą suprantu.

Rašau šį laišką gal jau kokią savaitę :)

Va ką parašiau prieš kelias dienas apie vyrą.

Vyro elgesį komentuoti sudėtinga, nes esate abu labai susiję. Ką vienas daro per daug, tą kitas daro per mažai - sako išminčiai. Jei jau taip nutiko, kad daug auklėjimo situacijų ištempėte ant savo pečių, niekada ne vėlu pradėti dalintis atsakomybe. Tik atkreipkime dėmesį į vaiko amžių. Sakoma, kad pirmame septynmetyje tiek mergaitei, tiek berniukui svarbiausia auklėtoja yra mama, svarbiausia auklėjimo priemonė yra meilė: pakantumas, nuoširdumas, atvirumas, branda ir atsakomybė. Tikiu, kad ne su visais vyrais galima susitarti. Tikiu, kad daug vyrų yra patys vaikiškame amžiuje, todėl vietoj atsakomybės dalinės prisiėmimo - mėtosi kaltinimais.  Pabandykite užsikimšti ausis, kai kas nors bandys koneveikti jūsų vyrą. Jums dabar reikia susitelkti ties savimi, savo resursais ir prisiminti, kad vyras Jums - ne priešas. Jis tik taip moka gyventi. Kai audras nuraminsite savo vidines, atrasite būdą, ką ir kaip pasakyti savo vyrui. Jūs jį pažįstate geriausiai. Jei manote, kad vyras per daug agresyviai elgiasi su vaikais, tuomet daugiau atsakomybės už auklėjimą teks Jums. Jūs būsite tas gerasis pavyzdys, o vyras stebėdamas gali daug išmokti. Manau, kad daugiau nei su pokalbiais. Vėlgi - vyras vyrui nelygu.

Bla bla bla.

Esmė tokia :)

Jei į mano širdį telpa vaikas visoks, man niekas nebaisu.

Bet prieš tai į ją turiu tilpti aš visokia.

Mylėti save.

Ir prieš tai į tą širdį turiu įsileisti savo dieviškąjį pradą, Dievą, Kirstų, Mariją, Krišną...

Ką tik noriu.

Svarbiausia - susijungti su Aukščiausiuoju.

Nes aš - ne tik žmogus.

Aš - siela.

Mano vaiko neaugino jo tėvas. Vos nenumiriau krizę išgyvendama.

Kol pagaliau supratau, kad vaikas pasirinko būtent tai.

Aš - ne kalta.

Pirmasis mano vyras dar ir dabar mane kaltina dėl visų nesėkmių.

Vaje, koks manęs sureikšminimas.

Freudas palinksėtų galva, nes augau pati be tėvo.

Po galais, iš kur man žinoti, kaip elgtis su tais vyrais?

Mokausi.

Darau klaidas, taisau jas ir mokausi.

Kaip gera jausti, kad gyvenimas manim rūpinasi taip, kaip geriausia man.

Aš nesu viena.

Manim pasirūpins.

Kaip ir mano vaikais.

Ne paranoja būkime gyvi, o pronoja :) 

Tai yra tam tikra sąmokslo teorija, kuomet žinai, jog bet kokiu atveju visata man turi išeitį :)

Visgi, jei nuomano elgesio kankinasi vaikas, aš turiu rankas ir turiu veikti.

Vaikas kankinasi.

Padėkime jam.

Mes nežinome, kas jo širdelėje.

Mylėkime.

Atverkime savo širdį.

Kaip jis jaučiasi dėl antrojo vaiko šeimoje?

Kaip jis jaučiasi, kai vyras parazitas chamas neišauklėtas? :)

"Pati prisidarei, pati ir spręsk." Jomajo. Bam į galvą ir tiek žinių :)

(Negalima, fu kaka, nemoteriška :) )

Nekeikiame vyro, nes ką tada darytume?

Juk nesame vertos gyventi su tais, kuriuos koneveikiame :)

Keikiame jo mamą - kaip prastai išauklėjo.

Gyvos ir nebe anytos vartosi: vienos lovose, kitos - debesyse.

O aš dar keikiu vyro pirmą žmoną - ji visiškai išlepinomano antrąjį vyrą ir leido būti ne suaugusiuoju, o dar vienu vaiku.

Bet vyro nekeikiu.

Nes kaip gi aš su juo toliau gyvensiu.

Juokinga, ar ne?

Taip :)

Nes čia pat suvokiu, kad antroji žmona, palyginus su pirmąja, yra tikra ragana vyro požiūrio lauke :)

Pirmoji pakentė viską.

O aš nekenčiu nė kiek.

Stengiuosi. 

Ir džiūgauju, kai tai pavyksta.

Žmonės kartais linkę save teisinti.

Jie gyvena tokioj patogioj vakuuminėj iliuzijoje.

Tu neleidi man auklėti vaiko, tai vat jis ir neišauklėtas.

Lai eina pasiskaito Tosltojų, viščiukas.

Lai eina save auklėti.

Vaikai eina ne pagal nurodymus.

Vaikai eina pagal energiją.

Kur matėt mamą, kuri sakytų:

jei ne tu, būčiau buvusi geresnė mama.

Mes neturime tokio pasirinkimo :)

Mes negalime sau to leisti.

Nors tai ir labai nepatogu.

Kaip aš galiu neleisti auklėti?

Tylėti, kai matau, kad vyras daro nesąmones.

Tyliu ir neužgaunu jo ego.

Tyliu ir jo savigarba seiliojasi.

Viską reikia daryti priešingai:

reikia pridaužti ir ego ir savigarbą, kad tikrumas atsirastų.

Nes mėlynės matosi geriau nei patinęs nuo pūlių bendras plotas.

Arba...

Nebent aš kaip moteris stoviu su pistoletu ir sakau: neprieik prie vaiko, nes nušausiu.

Juk nestoviu.

Tai kodėl turiu būti kaltinama, kad neleidau jam prisidėti?

Kaip patogu.

Kas tas vyras? Krištolinė kurpaitė?

Aš bambu, o jis dūžta? Ar tikrai?

Kiek mes dar visu tuo tikėsime?

Dūžtame pačios.

O negalime sau to leisti.

Nes ne to čia atėjome į žemę.