Ar keisti vaiko pirmąją mokytoją, ar keisti mokyklą?

Kai po 2 savaičių, praleistų mokykloje, vaikas, neturintis adaptacijos sunkumų, nesijautė po mokykloje praleistų valandų geriau, maloniau, saugiau, o tik atsinešdavo dar baisesnes kasdienes situacijas, kurių didžioji kūrėja buvo jo pagrindinė mokytoja, ne juokais sunerimau. Kaip gi Suzuki metodas? Kur gi ta atmosfera, kuri buvo priešmokyklinėje klasėje? Kas vyksta? Su kuo galiu tai aptarti?

Ką gi, mano pasaulėžiūrą palaiko šeima ir keletą žmonių iš visuomeninės veiklos. Ir tiek yra labai daug. Ačiū jiems. O iš toliau palaikančių visuomet yra. Juo labiau, kad Lietuvoje Suzuki pedagogų ne vienas ir ne du, todėl pasišnekėti buvo su kuo. Patvirtinau sau seną tiesą: kiekvienas metodas išsigimsta, nes juos taiko žmonės. Tad nei saldainių davimas/nedavimas, nei pamokos pradžioje raginimas už saldainius būti vaikus aktyviais nesusijęs su Suzuki metodu. Žinojau, bet kai kiti patvirtino, dar lengviau pasidarė.

Pirma pažintis su mokytoja buvo neakivazidinė. Pasirodo, ji pritarė mano paskaitoje girdėtoms tezėms, pasisakė tikinti jomis ir taip dirbanti. Bičiuliai iš kitų organizacijų, girdėję mokytojos pranešimus per konferencijas, patvirtino mano gerą pasirinkimą dėl pirmosios sūnaus mokytojos. Žinojau, kokiose inovatyviose iniciatyvose ji dalyvauja, džiūgavau, kad mokosi, vadinasi, įsisavinusi žinias, pritaikys tai praktikoje. Kolegė dar pasakojo, jog vieno praktinio seminaro metu pirmoji sūnaus mokytoja dalinosi, kaip smagu jai buvo kažkurioje užsienio šalyje matyti, kaip vaikai nėra spaudžiami  siekti rezultatų laike. Visgi, kolegė nuogastavo, kad mokytoja jai sudarė pakankamai "asocialios" asmenybės įspūdį. Pradinių klasių mokytojos geriausios yra tos, kurios atviros, bet nesiėmėm daryti išvadų.

Abejonių įnešė tos pačios mokyklos direktorės viešas pareiškimas tame pačiame pažangiame seminare: man yra alergija tėvų telkimui. O kaip gi Suzuki trikampis, kurį mokytoja piešė tėvams net dviejų susirinkimų metu?Ir vėl randu paaiškinimą. Lojalūs tėvai pageidaujami, tiek kurie kelia klausimus dėl taisytinų dalykų - neįeina į trikampį.

Ir pirmo tėvų susirinkimo turinys buvo daugiau nei keistas. Pirma dalis buvo skirta direktorės ir Suzuki metodo šlovinimui. Antra dalis buvo mokytojos savęs šlovinimui. Trečia dalis buvo skirta tėvų, kurie jau žino, kaip ir kas mokykloje, pristatymui. Ir viskas. Niekas taip ir nepaklausė, kaip gi sekasi tiems mūsų vaikams po 2 savaičių mokykloje. Tiesa, vasarinio tėvų susirinkimo metu, vietoj paprasto "inovatyvaus" pasibendravimo su vaikais, mokytoja pasirinko visiškai iš piršto laužtus testus vaikų "kažkam" pamatuoti. Ir taip nuliūdino ne vieną vaiką. Proto knisimas vaikams, sau ir tėvams. Vis tas didžiulis noras sudaryti rimto mokymosi įspūdį. Nulinės klasės žaidimai baigėsi, tuoj pažiūrėsim, ko vaikai verti bus, atėję pas mane... O gal dar kažkas.... Spėlioti galima daug ką.....

Šiemet paaiškėjo, kad santykiai yra mokytojos silpna vieta, o labiausiai jai patinka mokyti vaikus. Jos arkliukas - interaktuvūs mokymo metodai. Tai ne mano fantazijos, taip pasisakė pati mokytoja. Apie arkliuką - prie visų tėvų susirinkime, apie silpną vietą - tik man vienai. Pasakiusi, jog pasiruošusi mokytis, nuramino mane, bet žodžiai su elgesiu akivaizdžiai skyrėsi nuo pat pirmos akimirkos. Ir mokslo metų pradžios įtampa, kuri gyva mokytojos galvoje nepriklausomai nuo aplinkybių, ne kalta. Juk mokytojai turi net 56 dienas pailsėti. Juk vaikai nauji laukia... Jie verti sutikti mokytoją, kuri džiaugiasi jais nuo pat pirmos akmirkos.... Neverti jie tokios, kurie nuo pat pirmos akimirkos koreguoja, treniruoja, kad galėtų vėliau taikyti savo metodus... Santykiai tarp žmonių taip nevyksta. Nei Suzuki, nei jokiame kitame metode. Bet asocialumas gali būti būdingas konkrečiam žmogui.

Mano didžiam nustebimui, prieš interaktyvių metodų taikymą vaikai klasėje pirmo mėnesio metu buvo nei mažai, nei daug nutarkuoti, ne kartą ir ne du buvo taikomas psichologinis spaudimas, vaikų užgauliojimas, įtampa, stresas ir greitas tempas bei didysis treniravimasis visur ir visame buvo norma. Ar žinote, ką tai reiškia? Tai reiškia labai akivaizdų dalyką, apie ką labai dažnai kalba Šalva Amonašvilis.

Kai mokytojas myli save mokytojavimo veikloje ir pačią veiklą, o ne vaikus, jis lengvai gali skaudinti vaikus juos mokydamas. Mano šeimai tai nepriimtina. bet vis dar skubotų išvadų nedariau.

Pradėjau stebėti atidžiau savo vaiką, stebėti atmosferą klasėje iš labai labai toli. Sūnus pasakojo kraupias scenas iš kasdienio pirmokų gyvenimo. Viena klasės mama mano bičiulio tiesiai šviesiai pasiteiravo, ar aš adekvati.

Viešai galiu pareikšti, kad nebuvau niekada, nesu ir niekada nebūsiu "adekvati" tada, kai  kalbama apie mažesniųjų žmonių, kuriuos reikia globoti, mylėti ir saugoti, skriaudimą, klaidinimą savanaudiškais tikslais. Kitų žmonių netinkamas elgesys nėra priežastis man elgtis netinkamai ir likti abejingai.

 Kita klasės mama, lyg ir pritarusi mano keliamiems klausimams iš karto, akivazidžiai vengė bendravimo su manimi ir apie nieką nenorėjo kalbėti, nors žadėjo. Mokytoja nesutiko, kad aš be jokių papildomų piniginių resursų nustebinčiau vaikus jų gimtadienio proga. Mat praėjusiais metais bendradarbiavimas su nulinės klasės mokytoja nesukėlė jokios įtampos, daug dirbanti mokytoja mielai priimdavo gerąsias iniciatyvas. Įtikėjusi Suzukio metodo trikampiu, tęsiau senas tradicijas, bet man neleido. Nieko tokio, juk vaikams norėjosi tik visko gražiau. Šioje klasėje vietoj iniciatyvos mokytoja laikėsi savo 17 metų praktikos. Tėvai pakluso. Viena mama net parašė, geriau daryti taip, kaip mokytoja sako, nes ji geriausiai žino, kaip reikia.
Kai eina kalba apie tai, kaip mokyti vaikus rašyti ir skaityti, mokytoja tikrai žino geriau. Bet gimtadienių šventimo tradicijos.... Bet.... Kas daugiau belieka? Juk niekas nenori, kad sunkiai save valdanti nuo pat pirmos dienos pradinių klasių mokytoja garą nuleistų ant vaikų. Nors garo nuleidimas vyksta, deja....

Raudona šviesa smegenyse vis dažniau užsidegdavo. Neramu pasidarė tada, kai vaikas pareiškė, jog jam nepatinka lietuvių pamoka, nors mokymosi rašyti laukėme abu labai labai. Pasirodo, mokytoja jam sako pastabas, kad jis ne taip laiko pieštuką, o jam dar kitaip nepavyksta. Kad nesusiklaidintumėte dėl laiko, visa tai vyko pirmąsias rugsėjo savaites, o ne dabar. Suzuki metodo žinovai labai aiškiai moko, kaip stiprinti vaikus, kaip juos skatinti ir kaip didinti motyvaciją, o ne mažinti ją.

Vis dažniau iškildavo klausimas:
Ramune, gal tu nori palinkėti savo vaikui geresnės mokytojos - geresnio žmogaus? Juk spės dar sutikti visokių moterų per savo gyvenimą...

Akivaizdu, kad vaiko išėjimas iš klasės atpalaiduotų įtampą toje klasėje, bent iliuziškai (mat įtampą kelia ne tai, kas vyksta klasėje, o tai, kad apie tai, kas vyksta, aš viešai kalbu), bet svarbiausia man buvo mano vaikas. Pailsėjęs nuo mokyklinės įtampos jis po savaitės panoro sugrįžti, bet tik į kai kurias pamokas. Paaiškinau jam, kad mokytoja aiškiai pasakė: privalomas yra visų pamokų lankymas, nesvarbu, kaip tu jautiesi. Tad mums teks priimti sprendimą, todėl kalbėkimės. Dar po dienos jis pasakė, kad jis pasiruošęs priimti net jos pakeltus antakius su jos visu pykčiu, nes ji gi nori juos išmokyti gerų dalykų. Žavus vaiko pateisinimas. Ką sako išminčiai?
Ko moko, tuo yra; kaip moko, to išmoko.

Aš tikrai nenoriu, kad pirmoji sūnaus mokytoja, mokydama jį rašyti ir kitų gerų dalykų, išmokytų jį netinkamai elgtis su nepaklusniu vaiku, nenoriu, kad ji išmokytų nesirūpinti rankų švara mokykloje, nenoriu, kad ji išmokytų skubėti, nenoriu, kad ji pripratintų vaiką po sporto pamokos suprakaitavus išeiti į lauką, kas nėra grūdinimas, o absurdas. Ore tvyrojo daug NE. Suvokiau, kad mano sūnus filtro tam viskam neturi dar. Juk jiems reikia užrodyti daug ką, paskatinti, priminti. Nenoriu, kad vaikas matytų jos pyktį net tada, kai jis vienintelis pastebi bedroje klasės nuotraukoje vieną verkiančią mergaitę ir drąsiai apie tai pasako mokytojai be jokio blogo ketinimo, o mokytoja supyksta ir iškošia pro dantis: tai gal jūs turite geresnį kadrą, atneškite. Šitą sceną mačiusi viena mama tarė: oi, kaip ji keistai susierzino Bet net ir ta mama atsiribojo nuo keliamų klausimų. Sūnaus savijauta po pamokų įjungė pavojaus sirenas. Vaikas atrodydavo, kaip sudaužytas, liūdnom akim. Džiaugsmą teikė kai kurie žmonės ir veikla už mokyklos ribų.

Taigi, klausimas apie mokytojos keitimą pakibo ore.

Tokį klausimą užduoti nėra lengva.
Nes po tokio klausimo reikia ieškoti atsakymų.
O atsakymai veda į sunkų pasirinkimą.
Nes alternatyvos nėra lygiavertės.

Kaip gerai, kad tyrėjai dalinasi savo tyrimų išvadomis, stebėjimų rezultatais ir savo, kaip unikalių mąstytojų, refleksijomis apie gyvenimą. Man šis video taip pat labai pravertė. Dalinuosi.

Pasidarykite išvadas iš šios puikios kalbos patys.

O man norisi įvardinti tai, kas apsunkina ir taip sunkaus sprendimo priėmimą.

1. Aplinkinių viešas ir asmeninis spaudimas: ką tu darysi, kai vaikas eis į 5 klasę?; jei tavo vaikui čia blogai, tai kur jau tu rasi geriau?;  nieko čia nepakeisi, toks gyvenimas; o tu vaikui nori šiltnamio sąlygų?; bet tai kur bus geriau?; o kur garantijos, kad kitur bus geriau? ir pan. Ir šiame tinklaraštyje bei FB erdvėje esu išvadina supermamyte, koneveikiančia vieną geriausių pradinių klasių mokytojų Lietuvoje. Nežinau kitų žmonių vertinimo kriterijų. Žinau savuosius. Ir nereikia vertinti, užtenka tik pamatyti vaizdus, žinoti faktus. Ir atskirti praeitį nuo dabarties. Nė vienas žmogus nėra statiškas. Mokytojas savo profesinėje veikloje yra gyvas, besikeičiantis. Juk mes nežinome, kas vyksta mokytojo asmeniniame gyvenime. O tai gali daryti didžiulę įtaką pedagoginei veiklai ir skatinti patį pedagogą ieškoti pagalbos sau.

2. Sudėtingos realybės švietimo sistemos kasdienybėje suvokimas: aš kankinuosi dėl psichologinės atmosferos klasėje, dėl santykių klasėje skurdumo, dėl mokytojos nepagarbaus elgesio, vaikų užgauliojimo, gėdinimo, demonstruojamo pykčio, net nesigiloinu, ar daug moko vaikus, ar daug jie žinių pasiima iš mokytojos, nes žinau, kad svarbiausia yra užtikrinti draugiškus santykius klasėje, t.y. juos sukurti, ir mokymasis bus efektyvesnis. Kas vyskta lygiagrečiai gyvenime dar? Kita mokytoja kitoje mokykloje mėto į vaikus kreidą, kai šie neklauso, vadina vaikus daržovėmis, muša su liniuote per rankas. Kita vadovė kitoje mokykloje leidžia tokiai mokytojai darbuotis, nes apsimeta, kad neturi kitos išeities. Dar viena vadovė kitoje mokykloje leidžia pas gerą mokytoją savo anūkę, bet grubiai besielgiančios mokytojos kitoje klasėje net neketina pakeisti, nors pastaroji griebia už pakarpos vaikus, rėkia ant jų ir pan. Ir tai vyksta ne kokiame kaime, o Kaune ir Vilniuje. Visiems gerai žinomose prestižinėse mokyklose. Ir visi tėvai tyli. Daugių daugiausia keli pasikalba apie tai. Mokyklos atstovai, žinodami, tėvų baimes ir menką pasirinkimo galimybę, naudojasi tuo. Nes iš šeimos išnešti negerumą nevalia. Lai kankinasi. Ypač vaikai lai kankinasi. Nes tėvai neturi kada skirti laiko ir pasirūpinti elementaria savo vaikų gerove, nes juose gyvena "mažas žmogus, kuris nieko negali". Laimei, mano vaiko nemuša niekas, mokytoja nemušaq kitų vaikų, pagalvojau. Bet jam skauda nuo psichologinio spaudimo, jam smegenys spaudžiasi nuo pastovios įtampos klasėje. Jam auga baimė negauti pastabų tiek, kiek gauna mažasis Simukas ir jis pasiruošęs paklusti, kad ir ką mokytoja besakytų. Auuuuuuu...... Čia ne šunų dresūra. Čia žmonės. Protingi. Tik maži. Pamaniau, kad jei vaikams yra taikoma Antro žingsnio programa, ar nebus mokytoja praleidusi Pirmojo žingsnio? Na, negalima tiesiog šitaip sau leisti tiek daug neteisybių su svetimais vaikais, nesvarbu, kiek buvusių mokinių sėkmingai mokosi toliau. Rezultatai - ne viskas. Ir ne esmė. Mokytojas yra kaip saulė, aplink kurią sukasi visos sistemos planetos, t.y. vaikai. Prastai daug kas šioje saulės sistemoje. Santykiuose tarp planetų nykuma. Žemas bendravimo tonas. Tai labai subtilu, bet apčiuopiama. Ir vidinis pajautimas neduoda ramybės. O intuicija labai vertingas rodiklis.

3. Nepatogumai ieškant kitos mokytojos, nepatogumai keičiant mokyklą, nepatogumai keisti vėl daug ką: nėra įprasta labai daug ką keisti švietime ir ugdyme, pvz. įstojai ne į tas studijas, bet jau įstojai, tai ir baik; patekai pas nelaimingą mokytoją, bet patekai, tai ir išbūk. Mažas pasirinkimas apsunkina situaciją. Nėra įpročio ieškoti geresnio varianto. O kur dar baimė, kad užlipsi nuo vilko ant meškos? O kur dar aplinkinių požiūris? O kur abejojimas savimi, kad ieškai tikrai to, kas egzistuoja? O kur dar sunkumai suderinti vaiką ne mokykloje ir darbą? O kur dar tas klausimas smegenyse: visiems tinka, tik tau netinka. Tyrimais įrodyta, kad tai, apie ką išdrįsta kalbėti vienas žmogus grupėje, nerimą kelia ir kitiems, tik jie neįsidrąsina. Ir vieno žmogaus drąsa yra labai reikalinga kitiems. Ne tik jam pačiam.

4. Nepakankama meilė sau ir savo vaikui: neturiu svarstyklių pasverti tėvų meilės vaikams, bet jei akivaizdžios neteisybės nesudrebina tėvų širdžių, tai galime daryti išvadą, jog tėvai patys savęs nemyli, patys pripratę prie kančios, prie agresijos, prie įtampos, kaip gyvenimo normos. Aš kentėjau ir tu pakentėk. Neveltui tiek daug suaugusiųjų nori atsipalaiduoti, ar ne? O ar teko girdėti, kad pirmoji mokytoja daro tokį didžiulį poveikį vaikui, kad santykiai su ja nulemia vaiko savijautą jam sulaukus 40 metų? Antroposofija, Steineris, pasidomėkite. Racionalusis protas moko: jei nesutari, bandyk išsiaiškinti. Man užteko vienintelio pokalbio su mokytoja.Daugiau pokalbių dviese nutariau neturėti prie jokių aplinkybių. Ir man pavyko.

5. Savo įtakos galių nesuvokimas: dauguma suagusiųjų tiki, kad jie negali daryti jokios įtakos daugelyje sričių. Ypač tose, kurios susijusios su sistema. Įtaką gali daryti visi, bet tam reikia atkaklumo. Kai aš praėjusiais metais nuėjau pas mokyklos direktorę ir paklausiau, o kodėl mokyklos "kioske" vaikai gali įsigyti š produktų? Ji man atrėžė: atstokit, aš džiaugiuosi, kad mokykloje vaikai nebegeria kokakolos. Pasakiau sau, jog būsiu atkakli, kitais metais vėl kelsiu šį klausimą. O jei kitų vaikų tėvams gerai, kai vaikai valgo sūrias lazdeles, visiškai nepritaikytas žmogaus skrandžiui, tai aš gi nesusijusi. Aš visuomet džiaugiuosi, kai šalia yra daugiau žinantys, reiklesni žmonės, kurie ant pernykščių laurų man neleidžia snausti. Kartais tokia neleidžiančia esu ir aš. Nebaisu daug dalykų. Pasirodo, tėvus drąsina kitų drąsios istorijos, atvirumas. Ir mane drąsina kitų tėvų pasisakymai, todėl dalinuosi ir aš. Nes labai daug tėvų nori pakeisti mokytoją, bet nedrįsta, nes netiki savo galiomis. Kai tėvai pradeda kalbėti apie neteisybes, pradeda drumstis vandenys. Kai tėvai susitelkia prieš neteisybę, galią praranda neteisybę pratęsti net ir mokytojas. O mokyklos vadovas tiesiog neįgalus viso to ignoruoti. Jis privalo spręsti problemą. Tad būkime drąsūs. Tyrimai taip pat atskleidžia, jog tai, dėl ko galima gėdytis, yra dažniausiai slepiama, nutylima. O tai yra pirmi žingsniai į destruktyvų procesą. Psichologai linki visiems konstruktyvaus proceso, t.y. atskirti gėdą nuo kaltės. Pedagogas, padaręs klaidą, jaučiasi kaltas. Pedagogas, kuris savo gėdą sulaiko širdyje ir pasinaudoja visomis įmanomomis represinėmis priemonėmis tiesai neišlįsti į viršų, jaučiasi visas blogas. Ir tai nėra sveika. Bet sveikus įpročius galima savyje išugdyti.

6. Noras vartoti, bet nenoras kurti: dauguma tėvų save nuramina investavimo procesu į vaikų ugdymą. Ir tai jau yra daug. Ir aš taip labai noriu. Bet negaliu išsioperuoti organo, kuris mato, girdi, jaučia. Laikau tai dovana. Ir ja naudojasi daug žmonių. Ir nereikia, kad visi. Mokykloje buvo iniciatyva suburti tėvų saviugdos klubą. Interesas buvo labai labai mažas. Pasakojo bičiulė, dar iki mano atėjimo skatino tėvus dalyvauti. Ką tai parodo? Yra tėvų, kuriems užtenka atvesti vaiką į mokyklą, sumokėti kas mėnesį po 80 lt, sumokėti didelį pradinį 500lt įnašą, patekti į vieną prestižiškiausių mokyklų mieste, patekti pas vieną geriausių mokytojų, kurios buvę mokiniai mokosi toliau kitose "prestižiškose" mokyklose, bet daugiau tai jau iš jų nesitikėk. Nes tai nėra mažai. Moksliniai tyrimai taip pat leidžia daryti išvadą, kad vartojimas visokių paslaugų, taip pat ir švietimo, labai paplitęs. Atsakingas elgesys, sąmoningas dalyvavimas, prasmingas Suzuki trikampio išpildymas skiriasi nuo vartojimo. Rugsėjo pirmosios šventėje dalyvavo plašioji mūsų šeimyna. Klausėsi visi gražių pasisakymų apie mokyklą. Tikėjo jais. Po mano kasdienybės pasakojimų pasiuto, močiutės ketino skambintio į ŠMM dėl neteisybės. Paprašiau to nedaryti, nes teisybė ne žmogaus rankose, o Dievo valioje. Juk akivaizdu, kad visi burbulai, kurie pučiasi be rimto pagrindo, kada nors sprogsta. Čia burbului atrodo, kad niekas nemato ir negirdi sprogimo. Juk visuomet yra stebėtojai. Vieni - aktyvūs, kiti - pasyvūs. Bet jie yra. Taigi, visi šventės išsakyti lozingai apie pačius save - mes geriausi, mes ypatingi, yra paneigti. Tiesa kokia? Šioje mokykloje yra visko. Ir tas viskas priklauso nuo vadovybės: dauguma dalykų vyksta su vadovo pritarimu, laiminimu, nes ir pats vadovas pritaria vieniems ar kitiems procesams.


Kas konkrečiai džiugino ir žavėjo toje mokykloje mano vaiką? Trys kumirai yra.

Nuostabi dailės mokytoja. Praėjusiais metais po pirmosios dailės pamokos mano sūnus oficialiai pareiškė klasėje: mama, noriu tave supažindinti su mano dailės mokytoja. Abi buvome maloniai nustebintos. Supratau, kad asmenybė čia ne šiaip sau.

Teatro užsiėmimai, galimybė dalyvauti miuzikle ir būti ant scenos. Nemaniau, kad sūnui tai labai patiks. Bet teatro mokytojas pakerėjo sūnų savo žaismingumu.

Kūno kultūros mokytojas smagus, nes vaikams gi reikia galimybės aktyviai pajudėti. Vyrukas gerai ten juos išjudina.

Šokių mokytoja "prisišnekėjo", anglų kalbos mokytoja irgi "prisišnekėjo", nes per paskutinę praėjusių metų pamoką išvadino vaikus laukiniais iš laukinių krašto. O šiemet, kaip niekur nieko, atėjo su šypsena vėl pas vaikus. Teko girdėti, kad daug vaikų laiko ją pikta. Muzikos mokytoja nubaudė Simuką, nedavusi lipduko. Šviesa čia ir baigiasi...

Mąstėm toliau.

Kartą sūnus pareiškė:  man mokytoja pasiūlė eiti į mažesnę klasę. Pasakojo, kad jis kažko nedarė. Nesiėmiau spręsti, ar tai tiesa, ar melas. Mokytoja taip pat nei patvirtino, nei paneigė šio fakto. Gal Suzukio trikampis leidžia ignoruoti kai kuriuos "durnus" laiškus? Bet man tai nepatiko. Sūnus sakė: aš noriu, kad ji išeitų iš mūsų klasės, o mokytoja Justina mus toliau mokytojų. Dieve, pagalvojau, žinotum tu, kaip tavo mokytoją vertina ir aukština dauguma žmonių dėl jos puikaus akademinio vaikų paruošimo 5 klasei. O kaip paruošimas gyvenimui???

 Bet jiems nebuvo svarbu tai, kas yra svarbu tau. O ir mokytoja visko patiria gyvenime. Negali gal dar būti amžinai laiminga su savimi. Bet ar gali daryti nelaimingus kitus, o dar svetimus vaikus? Kokią teisę turi juos klaidinti dėl santykių, kuriuos demosntruoji?

Sprendimą priimti padėjo štai kas.

Tikiu žodžio ir balso tono poveikiu žmogui.

Masaru Emoto, deja palikęs mūsų Žemę vakar,

įrodė moksliškai, ką žodžiai daro mums.

Supratau, kad mokytojos vaikų užgauliojimas,

demonstruojamas pyktis, įsakinėjimas,

nesugebėjimas bendradarbiauti,

labai apnuodija visą atmosferą klasėje.

O kur dar jos mintys. Nes kokios mintys, tokie žodžiai, toks ir elgesys.

Mačiau kitą berniuką, jo suglumusią mamą ir piktą mokytoją dėl sudėtingo, "neparuošto mokyklai" (tokia nuostata buvo rugsėjo 2 d.), nes nelankė darželio, vaiko.

Mačiau savo sūnų kasdien po mokyklos, lyg suskilusį iš vidaus.

Kol neišmoksime priimti atvira širdimi,nesugebėsime ir duoti tikrai atvira širdimi. Jei kreivai žvelgiame į siūlomą pagalbą, sąmoningai ar nesąmoningai imsime klaidingai vertinti ir teikiamą pagalbą.

Gėdos jausmo,kaip valdymo įrankio, naudojimas yra pavojingas.
Ir labai paplitęs. Nuolatinis moralizavimas vieno vaiko ar tų vaikų, kurie nepaklusta.

Dėl mūsų visų įgimto artumo poreikio susvetimėjimas sukelia tikras ir pavojingas pasekmes. Artumas, kurį išgyvename su kitais žmonėmis, lemia mūsų smegenų vystymąsi ir veiklą. Aš ne juokais sunerimau dėl to, kas vyksta ne su mano vienos vaiku klasėje.

 
Brene Brown

 Mano plačiosios šeimos ir bičiulių bei draugų palaikymas bei kitų tėvų atviras ieškojimas išeičių dėl neteisybių.

 Supratau, kad neturiu rimtos priežasties toliau eksperimentuoti su savo vaiku ir laukti visus metus.

Sprendimas priimtas. Spalio 1 dieną pranešiau mokyklos direktorei, kad vaikas mokyklos daugiau nebelankys. Direktorė net nepaklausė, kodėl. Taip gavau patvirtinimą, kad tai, kas kelia nerimą man, nerūpi administracijai ir niekam kitam. Nes jie įsitikinę, kad jie ir taip geri ir gerėti jiems nėra kur. O kai lygina save su standartinėmis mokyklomis, tai visai labai gerai.  Kai tik susiradom kitą mokyklą, kitą mokytoją, sutvarkėm visus formalius dokumentus. 

Supratau, kad svarbu paprašyti, jog grąžintų pradinį įnašą ir kitus mokesčius, kurie jau buvo sumokėti. Žinoma, įrodymų apie pinigų įnešimą gi nėra jokių. pasirodo, ne visi tėvai prašo, nes ir direktorė man pareiškė: kitoje mokykloje Jūs visai nieko neatgautumėte. Ar tikrai??? Viena švietimo srities specialistė į tai man pasakė; Ramune, kiek tu gyveni šioje žemėje? Iš kur tiek naivumo?

 Mokyklos direktorė labai norėjo atiduoti tik 400Lt. Nesutikau, nes nesijaučiau, kad vieno vaiko dalyvavimas ugdyme per vieną mėnesį suremontuotoj klasėje galėtų būti įvertintas 100Lt.

Kai sudėtingą sprendimą priėmiau, gavau, lyg iš gausybės rago - įvairių atsitiktinių žmonių, daug patvirtinimų, jog pasirinkau tinkamai savo vaiko atžvilgiu. Štai keli jų.

1. Mokyklos istorijoje dėl konfrontacijos su vadovais iš mokyklos išėjo daug šviesių žmonių - smuiko mokytojų ir nuostabi dailės mokytoja.

2. Minėtas berniukas ne tik toliau maitinamas pakeltais antakiais, pastabomis, bet toliau, nesikeičiant jo elgesiui, jis net į muzikos pamoką nebuvo leidžiamas eiti kartu su vaikais. Mokytoja, pasilikusi jį vieną, kažką su juo kalbėjosi. Koks yra šansas, kad berniukas girdėjo tai, ko jam labiausiai reikėjo: gražių žodžių, meilės įrodymų, pagarbos ir pan? Juk nemažai kartų buvo stebėtas nuožmus mokytojos elgesys su vaiku. Mačiau, kaip berniuką pasiėmė mama. Tokį mažiulį, nusikaltusį, kuris sako, kad jam blogai sekasi. Liūdesys.

3. Ne vienas vaikas klasėje vis dažniau paverkia. Mokytoja į tai sako: nieko, praeis.

4. Vaikai taip ir nėra skatinami nuosekliai įprasti ne tik namuose, bet ir klasėje plautis rankas nei po sporto, nei po lauko, nei prieš valgį.

5. Mokytoja keistai pasakojo vienai mamai istoriją, kad ji beveik visus klasės vaikus mokė nulinėje klasėje ir tik keturi naujokai yra. O taip gi nėra.

Žinoma, ta mama viską galėjo supainioti. Kaip ir tie žmonės, kurie neprašyti pasidalino su manimi šia informacija. Visi mes turime šansą nusišnekėti ir prisikurti visa tai, kas čia buvo parašyta. Kaip būtų gerai, kad visa tai būtų tik nesėkminga istorija, nepatirta nė vieno gyvo vaiko ar kito žmogaus.

Kai nežinai, kaip elgtis, elkis kaip žmogus. O ne kaip prastai nusiteikęs mokytojas.

Dalinuosi savo patirtimi, kaip aš ieškojau atsakymo į mano šeimai svarbų klausimą, nes ne man vienai tai buvo sudėtingas sprendimas. Yra daug tėvų, kurie dvejoja, abejoja ir nedrįsta. Kai tik pradėsime atvirai kalbėti apie mažai žmogiškus santykius su vaikais, daugiau teisybės bus klasėse, mokyklose. Ir net jei mokytojų elgesys nepasikeis, o mes nuspręsime pakeisti mokytoją, bandyti daryti įtaką yra visuomet prasminga. Nes tai ne tiesos įrodymas, o noras apsaugoti vaikus nuo neteisybės.

Ar man buvo baisu?

Labai. Visą laiką gyvenau ne tik su dideliu ryžtu reaguoti, bet ir su didelėm abejonėm ir baimės.

Tikiu, kad bijoti yra labai sveika. Saugoti save yra taip pat labai sveika.

Kokias pamokas gavau?

1.  Nebijok prašyti to, ko tau iš tiesų reikia. Būk atkakli, jei pirmą kartą išgirsti NE.

2. Dažniausiai baisu būna tik ketinimų fazėje. Veiksmo fazė praeina greitai. Bet po visko būna labai gera. Priėmus sprendimą ateina didžiulis pasitenkinimas savimi, nes dar kartą išsaugojau savo unikalumą, dar kartą apgyniau vaiką prieš neteisybę. Nes kas, jei ne aš.

 3. Kai nežinai, ką daryti, geriau bendrauti su bičiuliais nei su svetimais žmonėmis, nes jie be reikalo gali pasidalinti savo skeptiškumu, abejonėmis. Reikia sąmoningai ieškoti pastiprinančių žmonių.

4. Būtinai kam nors reikia pasisakyti apie baimes ir kitus nemalonius jausmus šiame procese. Nes bijoti - tai nereiškia nebūti drąsiam. 

5. Jei penktoje klasėje mano vaikas ir vėl pateks į aplinką be stabilios centrinės sistemos figūros - pagrindinės mokytojos ar auklėtojos, ir vėl išdrįsiu ieškoti, keisti, veikti. Nes verta.

6. Buvo puiki proga patobulinti savo teorines žinias Šiničio Suzukio filosofijoje: prisiskaičiau labai daug, prisižiūrėjau irgi daug. Deja deja, bet dalykinėje sistemoje sutikti pedagogai mažai turi sąsajų su ta metodika. Ir visai nesvarbu, kiek stovyklų, kiek seminarų lankė.

7. Nesvarbu, kokia mokykla. Svarbu  - kokia pirmoji mokytoja. Paprastas pavyzdys su rūbais: geras be brendas, o patogus, gero kirpimo konkretus rūbas.
8. Įdėmiai klausyk vaiko, pasitikėk jo pajautimais, vertink pasiryžimą daug iškęsti vardan pastovios aplinkos, bet matyk ilgalaikius ir tarpinius tikslus bei rezultatus.
9. Pasitikėk savo intuicija.
10. Kai esi pakrikusios būsenos ir dirbi mokytoju, neturi teisės ateiti pas vaikus. Privalai susitvarkyti su savimi, o patyrus nesėkmę, privalai pasiimti atostogas.

Kas mane vedė už rankos? Et, norėjosi, kad tėtis ar vyras.
Bet vedė už rankos Dievas.
"Tėve mūsų" sakiau visą laiką, kol brendau konkrečiam veiksmui.

Ar daug verkiau?

Taip. Ir daug naktų nemiegojau. Tik vaikas nematė mano pergyvenimo didelio, kol jis lankė tą mokyklą.

Ko ilgėsiuosi?
Simo, su kuriuo man buvo smagu net tada, kai jam pasakojau apie tai, kaip mačiau jo rankas negera kitam darančias. Ilgėsiuosi galimybės pamatyti, koks galingas yra bent vieno žmogaus tikėjimas vienu vaiku. Laimei, tikiu minčių galia. Ir tikiu Dievu, todėl tam berniukui viskas bus gerai.
Vieno mokyklos mokinio ilgėsiuosi, kuris susitikęs mus su sūnum, apsidžiaugdavo labai. Mes su juo susipažinom per pertrauką, kai žaidžiau su vaikais. Pradėjom žaisti kartu. laimei, spėjom atsisveikinti.
Ilgėsiuosi už vaiką ir su juo teatro bei dailės, bet suvokdama, kad 2 mokytojai niekada neatstos vienos pagrindinės mokytojos, džiaugsiuosi, kad jie buvo jo gyvenime. Ir prisiminimai mano sūnų šildys dar ilgai, tuo tikiu. Kaip ir priešmokyklinės mokytojos buvimas vaiko širdelėje. Su jais dar atsisveikinsim.
Ilgėsiuosi 3 mamų, kurioms daug kas yra ne vis vien toje mokykloje. Tik viena jau nusivylusi, vyrą siunčia į susirinkimus. Kita - neprarandanti tikėjimo daryti gerąjį pokytį ten, kur reikia. Trečioji - tylusis palaikytojas visų procesų prieš srovę.

Ir dar ilgėsiuosi praleisto šanso, kai vis norėdavau konkrečiai sutiktai mamai pati atsakyti į jos užduotą klausimą apie mane: 

TAIP - AŠ ADEKVATI.

IR DAR KAIP ADEKVATI :)